BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skaičiuotuvui kapai?

Žmonės, gal tarp jūsų yra kokių supergenijų?
Skaičiuotuvas po egzamino visai sustreikavo.
jo ekranėlyje rodo visokias raidytes, skaičiukus, po pusę skaičiaus, visos funkcijos įsijungė…
ir nežinau, ką daryti?
neišsijungia..
Help…
Gal kas žinot, kaip pataisyti? ;D

Rodyk draugams

Oh, žiemužė

Žiema, žiemužėlė

Ne tik kad šalta, bet ir slidu…

Sėdžiu namie su peršalusia gerklyte ir geriu karštą arbatą su citrina ir gardžiuojuos medumi :)

Rodyk draugams

Ji

Ji buvo kitokia, nei visi kiti, tačiau tai dar nereiškė, jog ji buvo prastesnė.

Ji nemokėjo suprasti draugų, nenorėjo žinoti, kas vyksta pasaulyje ir aplink ją.

Ji nemokėjo matematikos, lietuvių kalbos, ji nemokėjo jokių mokslų.

Bet ji mokėjo žiūrėt į pasaulį kitomis akimis.

Jai nebuvo svarbios politikų nuomonės, žmonių pasipiktinimas jomis.

Jai nerūpėjo, kiek ji turės pinigų, kada sutiks savo vyrą, kiek turės vaikų ar kada ji įsimylės.

Bet ji matė tik geriausius dalykus šioj žemėj.

Ji girdėjo kiekvieną garselį, išleistą paukščio, nes ji mokėjo atsiriboti nuo mašinų burzgimo.

Ji matė kiekvieną paukščiuko plunksnelę, nes jai nebuvo įdomu dairytis tik paskalų ir ieškot skandalų.

Daugiau nebuvo tokių žmonių kaip ji.

Nors ji norėjo, tikrai giliai širdy tikėjos, kad kadanors sutiks žmogų, kuriam rūpėtų ne baisybės, o grožis.

Tačiau ji buvo viena.

Ją sutikę žmonės dažnai šaipydavosi iš to, kaip ji žiūri į pasaulį.

Ją sutikę žmonės žemindavo jos tikėjimą grožiu ir visiška laisve.

Bet ji nepasidavė.

Vieną dieną, ji sutiko jauną berniuką, kuris dar nesuprato žodžių “pinigai, politika, mokesčiai” reikšmės.

Bet ji suprato, jos užaugęs berniukas taps vyru, kuris stengsis pasirodyti geriausiu, tapti turtingiausiu.

Tačiau ji norėjo, kad šis vaikas vaikystėje būtų tikrai laimingas.

Kiekvieną dieną jie susitikdavo.

Jie eidavo kartu į mišką.

Jie žiūrėdavo į gėles, paukščius, jie gindavo gyvūnus nuo medžiotojų kulkų.

Jie negailėjo laiko kitam gyvenimui.

Tačiau atėjo laikas, kai berniukas pradėjo lankyti mokyklą, sutiko draugų, kurie net vaikystėj nebuvo patyrę gyvybės pilno gyvenimo.

Ji pamatydavo berniuką einantį iš pamokų namo.

Ji bandė jį pakviesti eiti su ja.

Jie susitikdavo, bet metams slenkant vis rečiau ir rečiau.

Po 17 metų, berniukas tapo vyru, gerai išsilavinusiu žmogumi, pradėjo sparčiai turtėti.

Vieną dieną jis išgirdo, kad Ji numirė.

visi laikraščiai skelbė:” Keistuolė mirė.”

O prie straipsnių buvo įdėta Jos nuotrauka.

Jaunutė, graži, laisva mergina.

Vaikinas prisiminė Ją, tokią pilną gyvybės ir ryžtingumo.

Jis panoro nueiti į mišką, kuriame ji visada būdavo, galima sakyti - gyvendavo.

Visas miškas buvo toks pažįstamas, toks gyvybingas.

Tą dieną Jis priėmė greitą sprendimą, tačiau visiškai buvo įsitikinęs, kad jis nori tai daryti.

Jis pradėjo vis dažniau ir dažniau lankytis miške.

Kartais net neidavo į savo darbą, kad tik galėtų pabūti su kitu pasauliu, kuriame gera, kuriame - laisvė.

Dabar jau JIS…

Jis buvo kitoks, tačiau dar nereiškė, kad blogesnis.

Jis nemokėjo suprasti žmonių.

Tačiau jis jautė tą tikrąją meilę.

Meilę, kurią suprasti padėjo mergina, kurią sutiko būdamas dar mažiukas berniukas.

Tai buvo Kitas Pasaulis.

Ačiū už dėmesį, tikiuosi patiko ;)

Rodyk draugams

Negaliu be taves <3

Kaip norėčiau būti kuo nors kitu…


 


kaip norėčiau dabar tave pamiršti ir gyvent laimingai, bet tai sunku man labai, nes be tavęs aš negaliu…



Kai tu būni su manim man nieko nebereikia, tik tavo rankų, kurios mane tvirtai apkabina, ir kurių glėbyje aš norėčiau būti visą laiką, pamiršti viską, kas egzistuoja, pamiršti skausmą, pamiršti nelaimes…



Tačiau viskas taip neįmanoma… Aš net tavo glėbyje negaliu pabūti, negaliu tavęs apkabinti… O ką jau man svajoti apie ilgą buvimą tavo rankose, apie skausmo pamiršimą… Viskas taip neįmanoma, kad net sunku apie tai pagalvot…



 


Kiekvieną dieną mano veiksmai kartojasi ir kartojasi…



Vakare, atsigulus į lovą aš apie tave ištisai galvoju, svajoju apie tavo gražų veidą, apie tavo rankas, kurių glėbyje kažkada teko būti… Tada man pasaulis tampa pilkas ir aš prisimenu viską, kas buvo ankščiau… O aš buvau laiminga, galėjau tave turėti bent kelias minutes per dieną, ne visada, bet galėjau…



Aš dar iki šiol nesuprantu, kodėl nutiko taip, kad viskas baigėsi, juk aš nieko nepadariau, nieko tu nepadarei… Tai kas iš tisų mums nutiko? Kodėl aš nebegaliu tavimi džiaugtis? Kodėl?


 


Man labai sunku prisiminti visą laiką, kai galėjau tave turėti… Noriu, kad viskas būtų kaip ankščiau… Galbūt aš dabar galėčiau kažką ištaisyti ir man netektų daugiau liūdėti dienų dienas ir galvoti apie tave…


Tačiau, juk laiko niekas nesugrąžins, niekas jo neatsuks atgal, todėl aš turiu dabar kovoti…



 


Turiu nepasiduoti sau pačiai, tačiau negaliu…Man norisi nuleisti rankas ir pasiduoti…Kartais net nebesinori gyventi…



Man viskas labai sunku.. Tik dėl tavęs aš padariau klaidų gyvenime, tačiau tik dėl tavęs aš ją ir ištaisiau…


Ir nebežinau, ką man dar padaryti, kad viskas baigtųsi gerai ir kad man niekada nereiktų jaustis taip, kaip jaučiuosi dabar…………

Rodyk draugams

Visdelto, taip jau yra…Nieko nebepakeisim…

Kas iš tiesų yra meilė? Kas iš tiesų yra tikroji meilė???


Mes galvojame, kad meilė yra pats geriausias jausmas iš visų… Tai kodėl tada tiek žmonių kenčia dėl jos? Kodėl tieko žmonių kiekvieną dieną išverkia daug ašarų ir tik dėl jos… Tik dėl meilės? Ko gero spėliot būtų kvaila, bet taip gaunasi, jog mums pats geriausias jausmas yra liūdesys ir ašaros…


Tačiau, jeigu aš paklausčiau bet kokio žmogaus: „ Ar tau patinka verkti? Ar tau patinka liūdėti?“ Žinoma, atsakymas būtų- Ne…


 


Tačiau meilės nuvertinti negalima… Juk yra tiek aplink laimingų žmonių, kurie gyvena tik dėl savo mylimo žmogaus, bet ką dėl jo padarytų… Gyvena tik su meile… Tačiau visų kelias buvo su ašarom, su skausmu… Tai galbūt jei nori, kad meilė būtų pats geriausias jausmas, tau tereikia tiktai gyventi ir iškęsti kažkokį laikotarpį, kai manysi jog meilė yra tik skausmas???


 



 


Aplink yra tiek žmonių, kurie gyvena laimingai, džiaugiasi ką turi, nieko netrūksta jiems, jie be galo laimingi…


Tačiau yra ir tiek daug žmonių, kurie galvoja apie mirtį, apie skausmą…Jiems geriau kentėti nei siekti tikslo… Jie yra visiškai bejėgiai… Ar Tikrai????


Dauguma žmonių gyvena tik dėl to, kad galėtų būti laimingi bent vieną, nors ir labai trumpą sekundę. Bet jie tikrai bus laimingi ir tą laimę prisiminę jie džiaugsis ilgai… Jų gyvenimas pasidarys šviesesnis, jie pasidarys patys kitokie… Tačiau kodėl žmonės nemoka įvertinti to, kas tikrai yra džiaugsmas???


Kodėl mes nesugebame įvertinti SAVĘS????


 


Ar bent jau žinojai, kad tavo laimė esi pats tu???

Rodyk draugams

Kaip tave iš tiesų myliu…

Jei tik galėčiau…Jei tik galėčiau stipriai stipriai tave apkabinti ir niekada nepaleisti… Taip ir padaryčiau,o padariusi būčiau tokia laiminga




 



Taip, pagaliau aš galėjau… Galėjau tave apkabint, galėjau su tavim pabūti bent vieną minutę, tačiau tai truko taip neilgai….




 




 



 Net pati nepastebėjau,kaip tu pradėjai nuo manęs tolti… Mes niekada nekalbėjom, niekada nesakėm vienas kitam nieko, tačiau buvau laiminga…




 



Neliūdėjau… Neverkiau, tačiau ši laimė baigėsi… Kaip netikėtai atėjo, taip netikėtai ir baigėsi…




 



O aš vis drebu pamačiusi tave ir taip trokštu tave apkabinti, pasakyti “labas”, tačiau negaliu… Tu neleidi man to daryti, pats to nesuprasdamas….




 



O aš tau niekaip nesugebu pasakyti, kodėl man skaudu,kai tu taip elgiesi….




 



Žodžiu, iš tiesų labai sunku paaiškinti, ką aš dabar galvoju… Mano mintys skraidžioja apie tave. Ir kartais pradedu galvoti “galbūt viskas jau beigėsi, galbūt aš suvokiau, kad man nėra jėgu toliau kovoti”, bet prisiminus tave, man apmiršta širdis ir aš vėl suvokiu, kad man pamiršti tave yra labai sunku…o galbūt visai neįmanoma…




 



O žinai, ko aš labiausiai norėčiau? Norėčiau,kad laikas,kai tave buvau apsikabinus, sustotų… Nebejudėtų į priekį, tačiau aš nieko negaliu pakeisti….




 




 



Dažnai savęs klausiu, ”Ką tu vis dėl to padarei, kad tavo gyvenimas toks sunkus??? ”  Tyloje bandau išgirst atsakymą, tačiau dar niekada nebuvo pavykę jo išgirsti… Sėdžiu valandas ir galvoju, kodėl man taip sunku….




 



Tada,kažkur širdyje prisimenu tavo veidą, tavo besišypsantį veidą… Viską pamirštu ir svajose nupuolu pas tave… Viskas nusispalvina įvairiom spalvom, jaučiuosi kaip pasakoj… Tačiau greitai tenka susitaikyti su realybe…




 



Atsimerkiu ir mano akys pamato tą patį liūdną, pilką, nespalvotą pasaulį, kurį matau  kiekvieną dieną…



Sunku suvokti, kodėl, kodėl būtent man taip nutiko, bet prisimenu kitus žmones, kurie taip pat graužiasi dėl to…




 



Ir visdėlto, kaip sunku man apie tave galvoti… O tu nieko nežinai,nieko net nenutuoki… Man skaudu apie tave kalbėti… Man sunku girdėti tavo balsą…




 



Ar žinai, kad kiekvieną vakarą,eidama miegoti, prisimenu tave… Tavo veidą, tavo balsą, tavo akis… Tave visą… Ir mano akyse susitvenkia ašaros… Bandau save sutramdyti, bet galų galiausiai aš pratrūkstu… Nebeišlaikau savęs savo rankose ir puolu į neviltį…




 



Žinoma,kad tu to nežinai, net nepagalvojai niekada,kad gali būti žmogus,kuris del tavęs šitaip elgtųsi….


Rodyk draugams